Lūžusio stuburo istorija (specialiai BMX.LT)


 Kiek pamenu, nuo pat Tukumso skeitparko atsidarymo svajojau nuvykti ten ir smagiai pasivažinėti. Su draugais jau kelis mėnesius planavom šią kelione nors visada kažkas pastodavo kelią ir tekdavo kelione Tukumso skeiparkan atidėti. Vieną dieną po bjaurių raidų esant neigiamai temperatūrai, bepliaupiant lietui stovėjimo aikštelėse, susiruošėm ir Juliaus B. vairuojamu "Džedajum" palikom Vilnių.

 Kelionė iki Tukumso dėl įvairių kliučių užsitęsė iki septynių valandų, nors linksmoje kompanijoje laikas neprailgo. Pagaliau pasiekęs tą parką negalėjau nustovėti vietoje matydamas tokius raiderius kaip Andris Dembovskis, Oskars Zajarskis, Eduards Zunda kapojančius triukus, dėl to kuo greičiau surinkau dviratį ir pradėja taip ilgai svajotą raidą, rodės, dieviškam parke. Prasilėkęs kelis ratus net nustebau kaip šauniai po mėnesio pertraukos buvo lengva valdyti dviratį ir tuo metu buvau laimingiausias žmogus pasaulyje, išbadant quarter'ius ir taip maloniai išmetančius bank'us. Prasivažinėjęs sumąsčiau peršokti stalą ir net nustebau kaip šauniai man tai pavyko. Iškart po pirmojo bandymo peršokti stalą, apsukęs ratą, ruošiausi tai kartoti, tik šįsyk atlikdamas triuką. Lekiant žymiai didesniu greičiu nei pirmąjį kartą (greičiausiai norėdamas pasirodyti prieš kitus raiderius) net nenusprendęs kokį triuką daryti, ar barspina, ar nohanderį, likus sekundei iki šuolio sumąsčiau atlikti nohanderį ir, deja, šis sprendimas buvo visiškai sumautas, nes barspiną buvau atkalęs šimtą kartų geriau ir, ko gero, jį darydamas nebuvau užsigavęs. Taigi iššokau i gerą aukštį pasilenkiau kiek įmanoma daugiau prie savo rato, kol dviračio šakė atsidūre prie ausies, supratęs, kad neverta atleidinėti ranku, nes triuko atlikti nespėsiu, bandžiau grąžinti dviratį į normalią poziciją kai pajutau, kad ratas jau nusileido i landing'ą ir aš likęs nohanderio padėtyje, ratui pavažiavus, kupra trenkiausi į žemę. Po bail'so jaučiausi tragiškai – pirmas 15 sekundžių negalėjau prakvepuoti ir besiraitydamas agonijoje bandžiau klykti, nors ir tai nepavyko. Skausmas buvo tragiškas, kokio niekam nelinkėčiau. Dėl to, kad pats tai jau buvau iškentęs, šįkart supratau, kad manyje kažkas lūžo ir po kelių minučių grįžus kvėpavimui paprašiau nuvežti mane į artimiausią ligoninę. Ten nuvykus priimamajame, neištvėrus skausmo, išrėkiau, kad suleistu nuskausminamųjų. Padarius rentgeno nuotraukas mane paguldė nakčiai tarp kažkokių senių labai mažoje palatoje, bet dėl to nė nebūčiau drysęs skųstis. Prabėgus nakčiai galbūt paveiktas nuskausminamųjų sukėliau dideli skandalą dėl daktaru nenorėjimo manęs išleisti važiuoti su draugais atgal namo, nors supratęs, kad karo nelaimėsiu paklūsau daktarams ir ėmiau laukti, kol manęs atvažiuos pasiimti bent vienas iš globėjų. Atvažiavus tėvui mane greitai išrašė ir jau po 4 valandų gulėjau Santariškių traumatologiniam, kur praleidau dar tris naktis kol mane išleido naujiesiems namo. Po šio įvykio jau praėjo daugiau kaip mėnuo, tačiau skausmas iki galo nepranyko. Po kiek ilgesnio pasisėdėjimo nugaroje atsiranda nuovargio jausmas kurį galima būtų sulyginti su nugaros nuovargiu lyg po ilgos dienos raido. Tikiuosi tai ilgai nesitęs ir pasveikti pavyks be komplikacijų.
 Dėl šio įvykio visai praradau tėvų pasitikėjimą ir sukėliau begalę rūpesčiu, nors blogiausia, turbūt, būtu tai, kad jie nė nenori girdėti žodžio bmx ir kategoriškai draudžia dar kada nors užsiimti šiuo sportu... Nors, ko gero, bandysiu viską, kad tik sugebėčiau vėl raidinti (jei ne nuo vasaros, tai bent nuo kito pavasario)! Perdaug mylių šį užsiesima, kad taip lengvai mesčiau ir niekaip nesuprantu žmonių, kurie be priežasčių meta raidinimą. Argi yra kas nors smagiau?

 Pabaigai norėčiau pridurti: vaikai raidinkite daug, bet atsargiai ir su protu! Nekartokite mano durnos klaidos ir nereiks po to tiek kankintis. Beje, dėkui visiems kurie palaikot, labai smagu dėl to!